pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau
kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija
gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė
šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus

kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina
kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas
pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos
kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų

kai spinduliai susminga ir apšviečia
kas kartą pirmąkart
tylesnis už gėlės šaknis paskambint
per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi

Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui
budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis
plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti
išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams

visą laiką kas nors mus atplėšo
žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus
ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė
keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.17.