lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis
į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus
nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos
regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami

mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį
degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų
prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų
kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti

ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo
dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną
nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną
tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę

1998.VII.25–26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.