Įvairūs

Neturiu sąskaitos banke
Neturiu namų lietuvoj ar
Ispanijoj neturiu darbo anei
Tokios galimybės kadaise turėjau
Abejotiną šlovę ją paveržė nes
Pernelyg nesistengiau turėti
Įtakingų pažįstamų gal sugulovų
Palikite mane ramybėje
Nejudinkite nesakykite
Tu gali tu galėtum galėti
Nekrutinkit manęs tai
Neišeis jums į gera
Nebus jums naudinga neapsimokės
Neatneš pelno apčiuopiamo
Neapčiuopiamo tuo labiau
Esu pakankamai gerai apčiuopiama
Čiupinėt mane dar įmanoma
Nieko daugiau eit pasivaikščiot
neapsimoka
Neatrodysiu kaip tos kurių
norėtumėt
Nelūšiu nuo laibumo greičiau iš
Girtumo per brangiai kainuosiu
Gadinsiu jums savaitgalius miegą
Reputaciją įvaizdį kam jums tie
Rūpesčiai kam tos problemos

Agnė Žagrakalytė

Vaišių padėklą ir šypsenas
Perplėšė svetimas žvilgsnis
Susiūsim tą nuotrauką dailiai
Raudonu šilkiniu siūlu
Tik tik tik springdami
Spurdės laikrodžiai
Adatai popierių varpant
Lūpom rūką rupšnojant
gurkšnojant slieko glotnumo
gatvelę pro langus
Aš traukiu, tu trauki,
Mes abu susitraukiam iki
Skiauterėtų dėžučių
Tavo dėželėje adata sirpia
Mano – raudoni siūlai
Gulim ramiai, skiauterėlėm
Jūržoles laižom nuo kilimo

Agnė Žagrakalytė

pavasariai nebylūs, nykios kopų šaknys, drūni
smiltlendrūnės, dulkėti kuokštai, mirusie
stiebai po šaknimis, žìlos pelynų
burės, sidabrinio kiro kiaušinis, rupūžės
šešėly – vieniša nebūsima gyvybė

Tik dangūs it lavinos, švino rankų bigės, spraga
negyvybė, žalėsiai vario, lūpose
kaitra be išeities, medžiai išnyra
nuodėguliai, žvynais apėjęs, žvilgūs sąvartynai, pasiutę
taip trypia – ant lūpų nebepakrutinamų

1986.VI.21–1988.X.13

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.27.

pašto karietų žirgai šuoliavo
putojo dūo… vos žingine
laiškai iš mano sapno į tavo
seniai aprieto… apie mane

sėdi nuo lovos nuleidus kojas
užsimiegojus… dangūs balti
ten tavo brangūs varnais lakioja
vardai ir vartai ten užkalti

tavo ten rankų daiktai pasilgę
neišmyluoti… žvakės ugnis
šešėlį meta trapų ir silpną
kaip sapnas ilgą… dabar užmik

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998.

būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais
į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės
nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils
sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais

griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis
atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas
buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas
tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks

2002.V.29
Braziūnas, Vladas.

garų kamuoliai ir gėreliai
vilnoniai grakščių debesų
žydriojoj baltojoj girelėj
svajoju, o gal tebesu

tas vaikas, kietai įsikibęs
į baltas dangaus vilneles
į savo nekaltą gyvybę
kur kartą baltybėj paskęs

2001.V.9

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.26.

Įsivaizduok kad išprotėjau ir
Mane reikia lankyti, nešiot
apelsinus ir
Kitokius naudingus daiktus matai
kaip
Blogai? reiškia dabar visai
Pakenčiama reiškia dabar
Palyginti laimingi kvėpuojam ir
Vaikštom nesiseilėdami sausais
Smakrais be vežimėlių ir adatų
Neverk daugiau nekalbėsiu
Žliumbsiu tyliai tyliai jei garsiau
Galvosi morčius, gegužė, katės už
lango
Nerimsta galvosi apkabindamas
Pagalvę nurimk nurimk

Agnė Žagrakalytė

Tampriai apkamšytas
Miega valdovo poza –
Rankos už galvos
Ilgauodegis popieriaus lėktuvėlis
Didžiulis šnarpščiantis
Naktinis drugys
Gėlėti sparneliai -tokią
Pirkau patalynę
Šįvakar į gėlių kvapą
Suvysčiau drugį – lėktuvą
Baisu bus pažadint –
Vabzdžius viliojantys gatvės žibintai
Tinklinių kojinių tinkleliais apkarstyti
Plieskia primindami
Patogiai išvažinėtus
Nusileidimo takelius.

Agnė Žagrakalytė

į tą gyvenimą atėjęs užkuriu
kas rytą jo ugnelę užkuriu
kas rytą jos patiklią žvelgsmę
jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme

kam į akis? o kas darytina
kai vėjas pro šakas saulelę ritina
kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos
į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos

prigyk, ugnele, peleną praauk: štai
žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai

1998.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.70.

Jis regi: rūksta sugriauti namai,
klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti
jis girdi, keičiami arkliai,
karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja.

Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines
suleisti už sugriautą Helespontą
ir, aišku, nukapot niekingas galvas
statytojams, suklupusiems prieš audrą.

– Apkartęs vandenie, tave baudžiu
už neklusnumą, kitą kartą liepsiu
tave susemt į vynmaišius, supūsi
kalėjime, jei žiurkės neišleis.

– – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti,
kad Viešpats nepamažintų taurės,
kad pitijos kalbėtų ligi galo
ir logografas užrašytų viską.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.83.

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią
apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo
kaip į sapną, drėgnomis prusnomis
atgaudavo šaknų gyvybę

žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai
su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis
dumblinoje tamsoje

audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio
dugno augmenija

tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys
išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj
kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų
mirties kuždesys ugnyje

būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys
sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų
ir pamatus perauga liepos

1991.V.6–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.56.

šlapia karklų prišepus kelio linkė
o ašarota vyriška alkūnė
tiktai neglausk, ką ašara atstūmė
į šlapią medžio sielą įsiimki

ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda
ritėjai andai per krūtų griovelį
sūrus lašeli kūno nebylaus

taškeli rausvas, be sparnų, be kelio
be mano lūpų, lėki ir paklausk
ar duos mum giedrą

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.38.