Poezijos temos: Įvairūs

(Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia)

Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų
Žinynas

melskitės, belskitės – bus atdaryta
šis rytas, raktažolė, primula veris
ąžuolui širdį atvėrus, švyst
sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas

išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun
prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias
meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška
žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį

prie nuospaudų derina, gundo
ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis
eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt
chroniškai drebančioj rankoj, turėtų
būt paskutinis

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61.

kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ

beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu

net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.

Ieškojo burokas skylutės
O rado staiga visą tarką

Agnė Žagrakalytė

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.

Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė
stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai
kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės
svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios

plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai
griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti
linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės
laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas

2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8.

Uldis karvelis uldukas
analų vienuolis verpikas
Rygoj susisuko gūžtą
prie Pėterio gaidžio varinio
aukščiausiam baltų beržyne
girdėti leišiai ir tiurkai
vis latviškai čiulbant ir ulbant
žaliai ir plačiai kukučiuojant
mežaparke balta debesscūka
(nuneš gudo šaliai paršiuką)
išrietusi kaklą mus moko
gulbių ar latvių kalbos

karvelėli kai senas nubalsi
gal kaip kadaise senelė
visas jau spalvas pametus
leišių paštą nešiosi

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.37.

Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti

šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai

kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit

Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.14.

arklys piligrimas vienuolis
jo medpadžiai klapsi ne pasagos
akis panarinęs kinkuoja
po miesto vietas nešventąsias

ir klaipo sulytas granitas
žingsnius jo ir murdo į smogą
ir šaipos absurdiškas mitas
senoji demiurgo klastotė

klajoklė klaida tavo
kliokia
šaligatvių šonkauliais kalkės
ant nugaros skliauto kuproto
sušoko nearkliškos kaltės

prarūgus drėgmė
nusipurtai
lankoj o suvirpini grindinį
atodūsis buvo ar burtai
tenai o rytojaus tik sprindis

o rūmuose šneka ir šneka
o rūmuose išmaldą duoda
arklys piligrimas apakęs
orumas ir blakės – paguoda

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.28-29.

atidengtaveidės
žaliaakės kanale
suaugusiems
akakak
žagsi tatuiruotos
šlaunelės tokios
rūkytos vištų šlaunelės
neimk vyro
turėjusio smarkiai
mylėtą
graušies iki
graužtuko menkiausio
tokią tave ir pames
kai užaugsiu – būsiu šventoji
visiem viską duodi,
visiem atsiduodi
už visų pažadi tekėt
kas paprašo
perrėšiu tavo
laibą kaklelį
siaura srovelė
lūpas raudonai
pasidažysiu
va va drugelis
praskrido gal ne
drugelis gal
juodvarnis mielas
iš mano lizdelio
plasnoja

Agnė Žagrakalytė

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Vytautas Mačernis 1944.V.13
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.38.

mes tie, kuriuos poezija priims
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
neteisūs teisia, o bejėgiai ploja
jų kilimais atėjom basakojai
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
suteikti saldžią laisvę raumenims
kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims

poezija mumis apsiginkluoja
mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą
visų kelių – nugirgžda ir negrįžta
iš pergalės, iš laisvės išdavystės
mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą
o juo nauji ateina basakojai
vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.9.