Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti

šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai

kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit

Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.14.