Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.
Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -
Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,
Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”