kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ

beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu

net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.8-11.