Įvairūs

šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti
šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį
skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą
džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai

žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas
per išganingas, per norimas
geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas)
aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas

ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų
būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis
švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų
neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija

2000.XII.3–4

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.7.

ak ir aš
kad kasdien regėčiau
Basanavičiaus baltą barzdą
virš savo rašomo stalo
kaip Pėteras Bàruoną regi
baruose, kur tik pjauti ir pjauti
atitolinti rytus ir vakarus
sutarytinėms gaudžiant anapus
Nemunėlio, o šiapus – lyguo

kad prilygtumėm sau – ne baimei
kad paniektumėm riziką, ribą
lig kurios dar svajoti galima

ak kaip vaistas man
skaistā Rīga!

1998.VI.28

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.148.

Norėjau to šventoriuje.
Sakau, šįkart šventoriuje!
Jis pasakė – šventvagystė.

Tada aš pastačiau savo šventyklą.
Iš grybienos ir žiedadulkių
Šnabždančiais mėnesienos parketais
Ant riedučių driadėms prazvimbiant
Klauptai į dangų lapoja
Didmiesčio parkų kodylais
Pulsuojančios laikrodžių švytuoklės
Tiksėjimu įlenkiančios kraujagysles
Gurkšteliu gomurį kutenančios giesmės
Smilkiniuose sproginėjančios saulės
Ištrykšta vitražų dėmelėm ant skruostų
Šakų šešėliais linguojančios langų kryžiavonės
Lūžinėjančių smilgų vargonai
Žiogų kojelių stygos
Boružės sparno klavišai
Nakties spragsėjime
Šnara traukiniai
Plaučių žiedlapiams skleidžiantis
Lūpom nukarpant žvakes
Paėmiau jį už rankos
Žengiau žingsnį į šoną
Ir tai padariau.
Ir tai padariau
Šventoriuje.

Agnė Žagrakalytė

Vidurnaktį
Prie namo
Užsidega žvakė –
Žaliai juoda.
Jos smailėjančioj aukštoj
viršūnėj-
Žvaigždės blanki šviesa
Kaip apvarvėjusi
Kraupi akis.

Per naktį
Tarp tujos lapų
Slepiasi voras,
Jis laukia,
Jis atrodo kaip dulkė,
Prilipusi prie karšto,
Ką tik ištirpusio vaško.

O žvakė vis dega …
Naktį
Iš tamsių jos tarpušakių
Išlenda baimė …

Monika Saukaitė

Ir pagimdys ir pražudys diena
ji želmenis sudaigstys ir nuvirins
klasčios mįslės minėją aklą vyrą
vadžios po naktį alyva palkšva

lyg tėvo kapas – prošvaistė grasi
o menkos drapanos – su kūnu sensta
ir kvapas nešvankus po miestą šventą
jį gainios paukščiai šunes ištąsys

šešėly dūmo sapno šnabždesy
dykavidurę kriaušę išsprogdina
ir plyksteli iš jos anapusinis
imperijų ir sielų kliedesys

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P.29.

piemenėlio senieji (beteksčiai) raliavimai kaip tiroliavimai, tekinas lėkčiau jų pasitikt kaip išdegęs akis pasitikti senelio kad lėkdavau, arklio parjot iš ganyklos ar perkelt avelių, žirnių brinkytų žąsiukam nunešt ar išgint iš upelio, skiedras išrinkt iš duobės pamatų, iš po pirmo naujosios gryčios vainiko (gražesnio už pačio Sarbievijaus), vėjy drebėt apsižergus gegnėgalį kokį, grebėstą (ai tai grobelis, apgriaužt ir pirštus apsičiulpti, vienas ir man prasiskyrė, kai jojau, supausi, laikiaus ant lentos, ant dviejų tvoros balesėlių viršūnių, juokinga pūslelė po širdžia iššoka, kai užsikosau, užsikvatoju, lyg vėjas tenajos sugautas blaškytųs), ganyti praskriejančius debesis, verkti dėl nieko, šaukti, raliuot tiroliuot (asemantiškai), juodu babutės sijonu ant karties mojuoti, baidyt nesuprantamą baimę, tik nuojautą – mainos į prasmę ir miršta, miršta į tekstą visa, o visa, kas vyksta išties, – Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties

1998.VII.31–VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.63.

gal yra ratas, gal yra ratas, gal yra ratas
ratas po rato, ratas po rato, rato kvadratas
rožė išeina į seną dainą
vakaro rožė trisdešimt metų grožis Sariais
mirusis smakrą atlošia, apeina
mirusis smakras šešėlių šeriais

eglių adatos gedi
debesys plūsta būriais
borealinėn protėvių prokalbėn
visa ko priežastin dviskiemenėn
ledo litvon

2001.I.13–19

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.7.

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli

jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią

dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio

nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

1995.VIII.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.77.

„tu dabar parašyk, o aš truputėlį pažaisiu” –
(iš kasvakarinio kreipinio)

kasdieninės mirčių repeticijos
sugalvotų kariaunų pratybos
žaisliukus išsitraukiam, pradėsim:

– jo – vienaragiai sidabro,
– mano – banginiai dumblėti

kambarį skeliam pusiau
(nugara skliautą remia)
(nugara kilimą šildo)
šuoliuoja jo vienaragiai
šokčioja mano banginiai
kaimynai bemat įsisavina Morzę,
Į sienas bilsnoja:
PA
LIAU
BOS
Laikinai susitaiko valstybės-
Taikios suktinės sruvena-
Į dušus vedami vienaragiai
Servetėlėm sušluostoma ambra.

Agnė Žagrakalytė

Mirusiųjų karalystėj
Sau ramybę randa sielos,
Mirusiųjų karalystėj
Amžių amžius žydi gėlės.
Mirusiųjų karalystėj
Pilna malonių kvapų:
Žydi be vandens lelijos
Ir žibutės be miškų…
Ir nors žemėje kas dieną
Miršta tūkstančiai gėlių,
Jų mažytės trapios sielos
Prisiglaus prie angelų.
Mirusiųjų karalystėj
Amžių amžius žydi gėlės,
Mirusiųjų karalystėj
Sau ramybę randa

Monika Saukaitė

migla įsišaknija mumyse
lėti kalnai nupjaustytais sparnais
mus perspėja: Kachetijos dvasia
jus persmelkė ir jau nebepaleis

tas piešinys ant iškabos skardos
jus ištarė ir nuolatos skanduos
kaip įnešioti kovo marškiniai
priaugs prie jūsų senstančios odos
tebus dabar o niekados – seniai

vainos kad gniaužiat pinigą naguos
juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos
tik viena auksas – žėrintis languos
ir ant aukščiausios Juodmario bangos

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 23-24.

Aldonai Ragevičienei

baltos raguotos elnės
švelnios, šiauriškai šaltos
šaltos, šiauriškai švelnios
švilpia per sutemas baltas

audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
renka gijas sutartinių Austėja

renka gijas sutartinių Austėja
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta

švilpia per sutemas baltas
šaltos, šiauriškai švelnios
švelnios, šiauriškai šaltos
baltos raguotos elnės

2001.VII.21–VIII.23

Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. – Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. – P. 31-37.