ak ir aš
kad kasdien regėčiau
Basanavičiaus baltą barzdą
virš savo rašomo stalo
kaip Pėteras Bàruoną regi
baruose, kur tik pjauti ir pjauti
atitolinti rytus ir vakarus
sutarytinėms gaudžiant anapus
Nemunėlio, o šiapus – lyguo

kad prilygtumėm sau – ne baimei
kad paniektumėm riziką, ribą
lig kurios dar svajoti galima

ak kaip vaistas man
skaistā Rīga!

1998.VI.28

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P.148.