mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli

jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią

dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio

nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

1995.VIII.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.77.