migla įsišaknija mumyse
lėti kalnai nupjaustytais sparnais
mus perspėja: Kachetijos dvasia
jus persmelkė ir jau nebepaleis

tas piešinys ant iškabos skardos
jus ištarė ir nuolatos skanduos
kaip įnešioti kovo marškiniai
priaugs prie jūsų senstančios odos
tebus dabar o niekados – seniai

vainos kad gniaužiat pinigą naguos
juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos
tik viena auksas – žėrintis languos
ir ant aukščiausios Juodmario bangos

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 23-24.