10 000 straipsnių
Aukso raidėm įrašyti aukso žodžiai,
Aukso smiltim nubarstytas aukso rytas,
Aukso jūroj nuskandintos girtos raudos.
Aukso vilnys tyliai šnibžda aukso maldą,
Sausos gyslos prisipildo aukso kraujo.
Tavo Žemė, Tavo Dangūs, Tavo Žmonės,
Pas Save įžengti leidi
Iš tamsios nakties tamsybių, su sudužusia širdim
Į auksinius klonius.
Rūtos Beltytės eilės
1999
Aš pažinau karalių Tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors jos iš Tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas Tavo žodis,išdidus, bet mielas,
Kiekvienas Tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.
Nes Tu sakei: "Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tad būkime tvirti.
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty."
Todėl (nors neturėjai Tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš Tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių Tavyje.
Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus, kad atrodo paskęsti galėtum.
Ir sustoja žmogus. Ir prabyla į žmogų dangus -
Žemė godžiai alsuoja ir sugeria lietų.
Tai ruduo. Tai tik lapais pavirtę šilai.
Ir žilai puošias galvos. O upių vanduo
Nusidažo nuo lapų kritimo žaliai.
Žalią spalvą numetęs ateina ruduo.
Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus... Tu žvelgi į tą žmogų.
Ir regi, kaip jo sieloje skleidžias dangus,
Kai pakilti paukščiu ir giedot jis išmoko.
R.Danys
O, amžininke! Mindaugo gentaini!
Prakalbinti norėčiau aš tave
Ir tavo lūpomis išgirsti tiesą.
Ar Vorutos pilis - tikrovė? Ar tiktai svaja?
O, liudininke Mindaugo didžiųjų žygių!
Kovų, narsos, troškimo būt stipriausiu tarp visų.
Ką slepia šitie pylimai, šlaitai skardingi?
Kiek būta kraujo, žvangesio, raudų?
O Volupis, Vorelis? Jie kadaise supo
Medinę pilį vandeniu srauniu.
Ar gynė Mindaugą nuo antpuolių galingų
Grioviai, apjuosę Vorutą žiedu tvirtu?
Voruta? Kaip ši pilis medinė
Galėjo tiek atremti apsupčių klaikių?
Kai Tautvilas, žemaičių, jotvingių ir polovcų jėgas sujungęs,
Prie vartų degė Mindaugui kerštu nuožmiu.
Morta? Ar ji buvo čia atvykus
Pasigėrėti kerinčiu gamtos vaizdu?
Kalnai, miškeliai, įlomiai sustingę
Ir paukščių šokis tarp kuplių šakų.
O amžininke! Mindaugo gentaini!
Tark žodį savo... ainiams Vorutos laikų.
LINA ADAMONYTĖ
2001
Išeinu. Dejuoja, raitos bruzgynai,
Kojos žengia per dyglius.
Bet nė lašas nenukrenta
Ant perkreiptų rankų, laužomais pirštais.
Nė vienas kraujo lašas nuo kojų,
Žengiančių per brūzgynus.
O apmaudas koks – įkasti lig kaulų,
Ir kraujo nėra, iš žengiančių kojų –
Nėra, kraujo keršto.
Nesužeistos kojos, žengia per akmenis,
Per gruodą, erškėčius –
O, iš kur šitie žingsniai, tylesni už visas
Žemės paslaptis.
Jų aidas krinta ausyse, skamba ausyse,
Sprogsta ausyse!
Praeina kažkas. Pėdos lieka įamžintos, bet
Neišsineša nieko, nė įbrėžimo ant kojų,
Praeinančių tiesiu keliu, -
Lyg nebūtų erškėčių, nei kadagių, nei gyvačių –
Palaimintas Viešpaties kelias
Ir žengiantys tiesiu keliu.
Rūtos Beltytės eilės
1998
...į Tave nukreiptos mažos akytės,
kurios žiūri dieną ir naktį;
Yra mažos ausytės, kurios greitai
išgirsta viską, ką Tu sakai;
Yra mažos rankos, kurios nori
daryti viską taip, kaip Tu darai;
Yra mažas berniukas, kuris svajoja
apie tą dieną, kai bus toks pat kaip Tu.
Tu esi mažojo draugužio dievaitis,
Tu esi išmintingiausias iš išmintingiausių!
Jo galvelėje niekada nekyla
jokių įtarimų apie Tave.
Jis nuoširdžiai tiki viskuo,
ką Tu sakai ar darai.
Jis kalbės ir elgsis lygiai taip pat,
kai bus suaugęs kaip Tu.
...štai draugužis didelėmis akimis,
kuris tiki, kad Tu visuomet teisus;
Jo ausys visuomet atviros,
ir jis žiūri dieną ir naktį,-
Tu kiekvieną dieną rodai pavyzdį viskuo, ką darai,
berniukui, kuris nori suaugti ir
būti toks kaip Tu.
Kada mūsų paukščiai -
paskutinį kartą sode pailsėję -
kažkur į savo vasarą išlėks
ir nebegrįš,
kada mūsų medžiai -
paskutinį lapą vėjui atidavę -
šakas nulenkę - atsidusę tyliai -
daugiau nebeišsprogs,
kada mūsų dangus -
už vieną apsiniaukusią minutę
mokėjęs atsilyginti keliom giedros minutėm -
apsiniauks ir neprašvis,
tada dar kartą -
suklaupę vienas priešais kitą -
tyliai ar balsu - lyg maldą pakartokime
pačius geriausius žodžius,
kuriuos mes esam
viens kitam pasakę.
J.Mačiukevičius
Lenktyniauja,raitos
Bangos ties krantu. -
Trys žvejų mergaitės
Sukasi ratu.
Jas rausvai nudažo
Saulė leisdamos. -
Krykščia jos ir grąžos
Ligi sutemos.
- Jau saulelė miršta!
šokim iš vandens!
Laumių ilgi pirštai
Tuoj bangas kedens.
Juosta vandenėlis -
Oi. nyku, baisu!
Laumės undinėlės
Griebia už kasų!
šoka vyresnioji
Iš bangų smagiai;
šoka ir antroji,
Rengiasi skubiai.
Eglė tik jauniausia
Vandeny dar vis:
Baltą veidą prausia,
Taškos lyg žuvis.
- Egle, nebelaukiam!
Einava namo!
Slibinai atplaukia,
Veizėk, sutemoj --
Gąsdina ją sesės.-
šoka ji staiga
Ir kasas šviesiąsias
Gręžiasi nuoga.
Marškiniais jau velkas,-
Klykteli balsu.-
Kas? nejaugi vilkas!
Ir visom baisu.
Stebisi mergaitės,
žiūri visos trys:
Tūno susiraitęs
Marškiniuos žaltys.
Pagalį vyriausia
Tveria į nagus;
O žaltys ją klausia -
Kalba lyg žmogus:
- Gražumu pamesiu,
Mušti nereikės -
Jeigu tavo sesė
Už manęs tekės.
Eglė - ta švelnutė,
Nuotaka jauna -
Ji skirta man būti
Mylima žmona.
Seserys atšoko:
Jo nebišvaryt
Nebėra čia juoko.
Kas gi, kas daryt?
Vakaras ant lauko,
Vakaras visai. -
O bangose plauko
Kruvini gaisai.
- Tu pasižadėki -
ėmė jos šnekėt. -
Pažadai tie - niekis,
Tau nereiks tekėt
Tai ne bangos marių
Kuždas paslapčiom -
Eglė žodį taria
Lūpom drebančiom. -
O seselės juokias:
- Sąlyga gera!
Judviem susituokus -
Bus graži pora.
- Prižada - tekės ji, -
Marškinius palik
Pas tėvelį tiesiai
Piršlėmis atvyk
Ir žaltys bekojis
Dingsta sumtemoj. -
Seserys kvatojas
Eidamos namo.
Eglė net pamiršo:
Kas gi betikės,
Kad žaltys jai piršos,
Kas už jo tekės?
Kaip rasti vardą Tau,
Kai prietemoj lyg vakaro žvaigždė
Sužimba skaisčiai Tavo akys,
Tarytum jas matyčiau pirmą kartą...
Kai srūva jų šviesa
Lyg Meilės upeliukai,
Linksmai subėgantys
Į mano Meilės jūrą,-
Kaip rasti vardą Tau?
Kaip rasti vardą Tau,
Kai man siunti
Lyg žvilgantį balandį
Savo žvilgsnį,
Kurio plunksnelė kiekviena -
Taikos alyvų žiedas,
Kurio prisilietimas glosto
Švelniau nei šilkas,
Nei pūkas kūdikio pagalvėj,-
Kaip rasti vardą Tau?
Kaip rasti vardą Tau,
Kai skamba Tavo balsas,
Kurį išgirdę
Žiemos šarmoti medžiai
Apsipiltų lapais,
Galvodami, kad jau pavasaris,
Kad jau žydėjimą
Lakštingala jiems gieda,-
Kaip rasti vardą Tau
/kuris esi brangiausias/?
Š.Petef
Ligi švintant
tik kelios frazės
Ligi švintant
tik taurės dvi
Keistos mintys
kaip jaunos rasos
rieda veidu ilgesys
Teka saulė
nubėga medžiais
geidulingas virpulys
Tavo lūpų
kol nesurasiu
manyje keros naktis
Sklaidos rūkas
nėra prasmės
mintyse bučiuot Tave
Naują kelią
į naują vakarą
greit nulems
nauja diena
"Merlin"
Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Vakaro vėjas myluoja krūtinę.
Skęsta mintis į liepsnojančius vakarus.
Mylimą vardą topoliai mini.
Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.
Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.
Žiūri ir plečiasi mylimos akys
Tylinčiam veidrodį mėlyno ežero.
Sukasi, pinasi sutemų pasakos.
Skrenda naktis pro banguojantį debesį.
Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Bokštai sukaustyti tyli ir stebisi.