Išeinu. Dejuoja, raitos bruzgynai,
Kojos žengia per dyglius.
Bet nė lašas nenukrenta
Ant perkreiptų rankų, laužomais pirštais.
Nė vienas kraujo lašas nuo kojų,
Žengiančių per brūzgynus.

O apmaudas koks – įkasti lig kaulų,
Ir kraujo nėra, iš žengiančių kojų –
Nėra, kraujo keršto.

Nesužeistos kojos, žengia per akmenis,
Per gruodą, erškėčius –
O, iš kur šitie žingsniai, tylesni už visas
Žemės paslaptis.
Jų aidas krinta ausyse, skamba ausyse,
Sprogsta ausyse!

Praeina kažkas. Pėdos lieka įamžintos, bet
Neišsineša nieko, nė įbrėžimo ant kojų,
Praeinančių tiesiu keliu, –
Lyg nebūtų erškėčių, nei kadagių, nei gyvačių –

Palaimintas Viešpaties kelias
Ir žengiantys tiesiu keliu.

Rūtos Beltytės eilės
1998