Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus, kad atrodo paskęsti galėtum.
Ir sustoja žmogus. Ir prabyla į žmogų dangus –
Žemė godžiai alsuoja ir sugeria lietų.
Tai ruduo. Tai tik lapais pavirtę šilai.
Ir žilai puošias galvos. O upių vanduo
Nusidažo nuo lapų kritimo žaliai.
Žalią spalvą numetęs ateina ruduo.

Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus… Tu žvelgi į tą žmogų.
Ir regi, kaip jo sieloje skleidžias dangus,
Kai pakilti paukščiu ir giedot jis išmoko.

R.Danys