Kada mūsų paukščiai -
paskutinį kartą sode pailsėję -
kažkur į savo vasarą išlėks
ir nebegrįš,
kada mūsų medžiai -
paskutinį lapą vėjui atidavę -
šakas nulenkę - atsidusę tyliai -
daugiau nebeišsprogs,
kada mūsų dangus -
už vieną apsiniaukusią minutę
mokėjęs atsilyginti keliom giedros minutėm -
apsiniauks ir neprašvis,
tada dar kartą -
suklaupę vienas priešais kitą -
tyliai ar balsu - lyg maldą pakartokime
pačius geriausius žodžius,
kuriuos mes esam
viens kitam pasakę.
J.Mačiukevičius