Kada mūsų paukščiai –
paskutinį kartą sode pailsėję –
kažkur į savo vasarą išlėks
ir nebegrįš,
kada mūsų medžiai –
paskutinį lapą vėjui atidavę –
šakas nulenkę – atsidusę tyliai –
daugiau nebeišsprogs,

kada mūsų dangus –
už vieną apsiniaukusią minutę
mokėjęs atsilyginti keliom giedros minutėm –
apsiniauks ir neprašvis,

tada dar kartą –
suklaupę vienas priešais kitą –
tyliai ar balsu – lyg maldą pakartokime
pačius geriausius žodžius,
kuriuos mes esam
viens kitam pasakę.

J.Mačiukevičius