Jis regi: rūksta sugriauti namai,
klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti
jis girdi, keičiami arkliai,
karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja.

Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines
suleisti už sugriautą Helespontą
ir, aišku, nukapot niekingas galvas
statytojams, suklupusiems prieš audrą.

– Apkartęs vandenie, tave baudžiu
už neklusnumą, kitą kartą liepsiu
tave susemt į vynmaišius, supūsi
kalėjime, jei žiurkės neišleis.

– – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti,
kad Viešpats nepamažintų taurės,
kad pitijos kalbėtų ligi galo
ir logografas užrašytų viską.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.83.