į tą gyvenimą atėjęs užkuriu
kas rytą jo ugnelę užkuriu
kas rytą jos patiklią žvelgsmę
jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme

kam į akis? o kas darytina
kai vėjas pro šakas saulelę ritina
kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos
į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos

prigyk, ugnele, peleną praauk: štai
žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai

1998.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.70.