šlapia karklų prišepus kelio linkė
o ašarota vyriška alkūnė
tiktai neglausk, ką ašara atstūmė
į šlapią medžio sielą įsiimki

ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda
ritėjai andai per krūtų griovelį
sūrus lašeli kūno nebylaus

taškeli rausvas, be sparnų, be kelio
be mano lūpų, lėki ir paklausk
ar duos mum giedrą

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.38.