Įvairūs

girdėjau tik žemą ir aukštą garsus
tik širdį plevenančią, cypiantį nervą
buvau uždarytas į menamą narvą
šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs

prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių
virtuvinis peilis tą šilką prapjaus
dar šiltą plevenančią ašarom plaus
kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių

virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės

aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį

1999.VIII.31

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.23.

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko
kaljaną, leidžia dūmus
per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas
Radauskas kaip rožių krūme
baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys
liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus
ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis
vyšnių šampūnas
su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė
vartosena rodo, turim
įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim
alkūnėm
stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai
duosis per akmenis, dunūs
dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios
nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno
patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos
laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

2000.IV.12–VII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.9.

prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs
ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas
nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas
giesmininkas Šilutės mėlynėm

o nesidygėk… marškiniai balto juodvarnio
linmarkoj pūna, aprietusie žuvį, prarijusią žiedą
auksinį, brolelio nukaltą, tegali karaliui padėti
pasveikt ne gyvybės vanduo, ne teisybės, tik juokdario

juodas kraujas, prakiurusių venų tamsos
vaidinuoklis, paklausk, ko jis nori, ko laukia
tavo mėlynu Lėveniu baltas pajuodvarnis plaukė
prisimink… giesmininko apjuoktas ir vienišas toks

1999.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.68.

upių vardais meldeis, surukusių sodžių
praeities–ateities nutrūkusia sueitim
nėra čia jokių vertybių
išskyrus klajoklių kapines, godžios

dūlėsių dulkės gyvom akim
išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų
žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas
Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs

iš poezijos šventės, nebūna
poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną
ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus

lijo nutrūkusių upių vardais, kai
žarijom rašei ant dangaus, meldeisi
tekantis taškas buvai, ne linija

1999.V.31–VI.6

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.14.

tā, ko mēs saucam par dzeju
Pēters Brūveris

kokią rožę ar grožę griozdini
kuo išblyškusią šersi chimerą
sukalbėtum betikslį rožinį
už rijūną ir vyno gėrėją

sakė, valgyk ir gerk, kas duodama
darbininkas vertas, kiek valgo
darbininkas, kuris kas duobę man
ne už stiklą ir ne už algą

šičia cenzūrinis daugtaškis (…) – nuodėmė
burnot, piktžodžiaut, bet mieliau
negu laukt iš dangaus nurodymų
ir nežinoti, kad jau

debesio baltą plūksną padrožusi
psichė, graikiškai čiauškanti siela
pasirašė šio amžiaus nuosprendį:
tā, ko mēs saucam par dzeju

1999.VII.14–2000.II.5

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.36.

aš išeičiau ant kalno
pažiūrėčiau į jūrą
paklausyčiau, gal kalba
ko taip šalta ir liūdna

lyg lietuvės dainuotų
kur nepateka saulė
pusę metų, lyg nuotrauka
kur kiekvienas – nesavas

tarp savų, o išdavusių
pragaištingas metalas
gaila ėmusių, davusių
vienas varganas galas

begalinėse plynėse
sniegą pusto ar smėlį
bangos kilsta krūtinėse
– ak, dangaus žydrumėli

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – V.: Vaga, 1993. – P.72.

seklyčioj – gėlės ir atgailos
pirmoji karta nuo Žalgirio
bajorų, majorų – peklos
iš kur paimsi tiek valgymų

ugnis per žiemą paseno
paseno per žiemą vandenys
duona mūsų visų dienų
supuolus ir nusigandusi

šienas po balta staltiese
nuo Vytauto kario riešo
valdysi? ar tik suskaldysi
tylėsi? – vis tiek gailėsies

balsta balsas – sniegai
išakijusių kaulų sengirės
auksasidabrės – o kaip
be pelenų rusensime

tamsą laimins šviesa tiršta
šviesą laimins tamsa – tylės
bliauna gėriuko galva nukirsta
be balso – krauju iš gerklės

2000.II.14–III.5

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.15.

mėlyna karvė plaukia per jūrą
keturi platūs ragai
vakaro mėnuo šnekina Jurgį
ką, pavargai

neturi smako? Jūrmotė gieda
kaip bitė dūzgia ramia širdim
mėlyna karvė duos pieno viedrą
varškę pavargęs, medų kabink

židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

2000.VIII.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.18.

Inesei Zanderei

kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta po kojų krituolės švendrynuose
kryžių dienoj dzūkių kregždės skandinas tiesiausiai
neria į paukščių dausas kur baltramiejaus varlyčiai
užgytom gerklėm lauks išganytojo zieduonio kregždės
kregžda galugerkly mėlyno šlynžemio dugno vimdo mi-
rėsį – gėrėsies dailidės namdario darbu tavimi dėtas
gėrėčiaus ir aš neužkalk neužmūryk manęs aklinai aš
buvėjas mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm lipdyto ant
nepasiekiamos didžio kalėjimo sienos per vasarą kai
inesė rašė dvi, ei! eilutes kas pratęs?
kalėjimo
mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm
ir aš neužkalk neužmūryk manęs
dailidės namdario
galugerkly mėlyno šlynžemio dugno
lauks išganytojo
į paukščių dausas kur baltramiejaus
dzūkių kregždės skandinas po kojų
kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta krituolės švendrynuose
kryžių dienoj tiesiausiai
neria varlyčiai
užgytom gerklėm zieduonio kregždės
kregžda vimdo mi-
rėsį gėrėsies darbu tavim dėtas
gėrėčiaus aklinai aš
buvėjas lipdyto ant
nepasiekiamos didžio sienos per vasarą kai
inesei namą rentei su kiaurų kregždrodėlių langelėm

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.35.

…prisimink mane

žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint

o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus

dangų it seną rakandą
garmėn pradanginęs, nudanginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą

2001.VIII.1–2

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.30.

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas
taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai
vis prasilenkiantys ties vienu klausimu
nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas

mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus
vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis
sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę
per atspindį lange mane dar tebematančią:

rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį
rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja
puspenkto posmo vien tik banalybių
taip geliančių, kad atiduočiau viską

už mielą, už svajonių karalaitę
nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų
diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai
ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.12.

kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį

kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime

visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau

1992.X.19–XII.17

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.50.