aš išeičiau ant kalno
pažiūrėčiau į jūrą
paklausyčiau, gal kalba
ko taip šalta ir liūdna

lyg lietuvės dainuotų
kur nepateka saulė
pusę metų, lyg nuotrauka
kur kiekvienas – nesavas

tarp savų, o išdavusių
pragaištingas metalas
gaila ėmusių, davusių
vienas varganas galas

begalinėse plynėse
sniegą pusto ar smėlį
bangos kilsta krūtinėse
– ak, dangaus žydrumėli

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – V.: Vaga, 1993. – P.72.