Atsikratyti kaltės

Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva – lyg akmenų skaldykloje.

Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas…

Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu kelia galvą, o geriausiai jaučiasi naktimis, kai tylu. Kai visi tavo pojūčiai nurimsta, kai sąmonė užmiega.

Pradedi nuo įkyrios lyg musė minties, paskui ją prisijaukinti. Ta musė nebezyzia aplinkui, ji tupia tau ant peties, žiūri fosforinėmis akimis: taip, taip, taip, kažkas yra blogai, viskas yra blogai, tu vėluoji, tu lengvabūdiškai užsimerki, prarandi laiką ir galimybes, tu nieko nedarai… tu kalta.

Ir štai vieną gražią (o gal ir bjaurią) naktį rymodama balkone staiga supranti, ką nori tau pasakyti širdis. O tiksliau – ką turėtum daryti.

Atsikratyti kaltės.

Daryti tai, ką manai reikalinga ir būtina veikti. Išvyti viską, kas glūdėjo tavo minčių ir jausmų gilumoje, kas po lašelį, po mažą mikroskopinę dalelytę – vėjo genamą smiltelę – vertė tave nerimauti, gailėtis ir kentėti. Kaltė.

Keistas jausmas – nes tu niekam nenusikaltai. Nesnusikaltai ta prasme, kokia mes įpratę matuoti savo blogus darbus, ketinimus ar net mintis. Tiesiog susikūrei kaltę, suformulavai ir padėjai lyg nebaigtą darbą. Padėjai ir užmiršai. O ji augo lyg liga, lyg piktžolė, deformuodama tavo pojūčius, belsdamasi naktimis į sapnus, sėdama nemigą.

Atsakomybė už tai, kas buvo, ir už tai, kas bus. Įsikalbėtasis „O kas, jeigu bus tik blogiau?..” Tas įsikalbėjimas neturi nieko bendra su realybe ir ateities prognozėmis. Kad ir kas atsitiktų, bus blogai. Nes tu jau kažko nepadarei, pavėlavai į traukinį, kažkada neteisingai pasielgei, negerai pasirinkai, suklydai… Esi kalta.

Psichologijos vadovėliai teigia, kad kaltė – tai kankinantis apgailestavimas, savo atsakomybės už kažkam padarytą, tikrą arba įsivaizduojamą, blogį suvokimas.

Manoma, kad žmogus gali kentėti ne tik dėl konkretaus blogio, bet ir dėl kažko nepadaryto (įsivaizduoti, kad dėl to įvyko nelaimė), dėl nenumatytų ir nuo jo nepriklausančių aplinkybių (staiga išvyko į komandiruotę ir negalėjo aplankyti ligoninėje gulinčio draugo), dėl pasaulio netobulumo. Štai daugeliui gerai pažįstamas „kaltės kompleksas”: motina iš anksto kenčia, kad jos vaikas susidurs su gyvenimo žiaurumu, o ji nieko negalės padėti…

Kai žmogų veikia kaltės jausmas, jis labai aštriai mato atotrūkį tarp esamo ir geidžiamo – to, kas turėtų būti. Ir kaip galėdamas bando tą bedugnę užpilti, sumažinti savo (arba svetimą) kančią.

„Kaltė, – sako mokslininkai, – visiškai sveikas jausmas, neleidžiantis mums nugrimzti į pirmapradę instinktų gelmę, biologinį būvį paversti kažkuo tauresniu. Ne veltui kaltės jausmas dar vadinamas sąžinės balsu.”

Stop. Naktį prie atviro balkono nediskutavau su savo sąžine. Negirdėjau jos balso, nesiginčijau, neieškojau išeities. Man buvo bloga. Taip bloga, lyg būčiau sugėrusi į save visą miegančio miesto nerimą, visų sapnus. Atrodė, kad rytas niekada neišauš. O jei išauš, bus pilkas ir darganotas, visada toks.

…Vienoje interneto svetainėje radau įdomų darbelį. Nuotraukos, muzika ir tekstas, kurį skaitai keičiantis vaizdams. „Interviu su Dievu”, – taip jį kūręs žmogus pavadino tą keistą vizualių ir garso pojūčių bei tekstinės informacijos sintezę.

Dievas atsako į žurnalisto klausimus. Vienas iš tų įsivaizduojamo, susapnuoto (autoriui viskas prisisapnavę) interviu klausimų: kuo Sutvėrėją stebina žmogus. „Tuo, kad mokydamasis atleisti kitam, jis nemoka atleisti sau”, – nuskambėjo atsakymas.

Prie šio perspėjimo dar galima būtų pridurti ir tai, ką rašo rimtos knygos: kvailiausias yra bandymas būti atsakingam už visus ir viską.

Arba visad būti kaltam.

Audronė