Kiek daug visko mes nepadarome vien iš baimės suklysti, prarasti, pasirodyti juokingiems, nerangioms, kvailiems… Kiek sudaužyta širdžių vien iš nepasitikėjimo savimi, baimės būti savimi. Kiek nevykusių santuokų sudaryta iš baimės likti vienam, nereikalingam, niekieno nepastebėtam. Kiek kartų mus valdė silpnybės, kiek elgėmės prieš savo sąžinę vien todėl, kad bijojome savo ryžtingų poelgių pasekmių.

Kartais mūsų baimės visiškai iškreipia tikrąjį mūsų veidą, tarsi zombiuoja, priverčia elgtis taip, kaip sielos gilumoje visiškai nenorime. Bet nieko negalima padaryti – baimė sukausto rankas ir kojas.

Baimės būna dvejopos: normalios ir neurotinės. Pirmuoju atveju bijomasi esant realiam pagrindui, pavojui, kuris neišgalvotas ir neperdėtas. Be to, natūralios baimės beveik nejaučiama, koncentruojamasi į problemą, kurią ir bandoma tuo momentu išspręsti. Jei vis galvojate, kas jums gali nutikti, t.y. kuriate hipotezę, ir gerai jaučiate, kad bijote, suprantate tai, vadinasi, jus apėmusi baimė – neurotinė ir jos būtina atsikratyti.

Pavadink baimę vardu

Baimių yra devynios galybės. Tačiau negalima palikti jų neįvardytų. Kadangi tarptautinė medicinos kalba – lotynų, tai ir baimė gavo lotyniškus pavadinimus. Dabar kiekvienas norintysis savo neurozę gali pavadinti ne vien baime, o pavartoti gražesnį “titulą”.

Agorafobija – atviros erdvės baimė. Ko konkrečiai bijo kenčiantieji nuo agorafobijos, jie ir patys tiksliai nežino. Dažnai jie net negali paaiškinti, ką vadina atvira erdve. Jiems baisu išeiti į gatvę, tuo labiau į aikštę ar krantinę, kartais – pereiti gatvę, atsidurti nepažįstamoje vietoje. Bandydami paaiškinti savo baimę tokie žmonės aiškina, kad “gali kas nors atsitikti”. Kas būtent? Ar sveikata pablogės, ar galai žino kas.

Klaustrofobija – baimė, atvirkštinė agorafobijai, uždarų patalpų baimė. Nos skirtumai tarsi ir yra, tos baimės dažnai “vaikšto kartu”. Ko žmogus bijo šiuo atveju? Tai mįslė. Matyt, turi pagrindo manyti, kad “jei nutiks tai”, esant uždaroms durims pagalbos neprisišauksi. Kas turi nutikti? Fantazijai ribų nėra: juk galima uždusti, gauti širdies smūgį, užklupti epilepsijos priepuolis – kas tik nori ir dar daugiau.

Oksifobija (aichmofobija) – aštrių daiktų baimė. Žmogui vaidenasi, kad aštrus daiktas turi savo gyvenimą ir jo planai – sužaloti ar tai tą patį žmogų, ar ką kitą, bet tam pačiam žmogui padedant. Tos baimės pagrindas – baimė nebekontroliuoti savo paties veiksmų. Oksifobija serga tie, kurie net pernelyg kontroliuoja savo poelgius.

Hipsofobija (akrofobija) – aukščio baimė. Vieni bijo nebekontroliuoti savęs ir nukristi (“O jei staiga išprotėsiu ir šoksiu iš balkono?”), kiti elgiasi panašiai kaip agorafobikai (“O jei staiga man pasidarys bloga, neišsilaikysiu ir nukrisiu nuo laiptų, galop paprasčiausiai paslysiu?”). Pastaruoju atveju dažniausiai bijomasi eskalatoriaus.

Dismorfofobija – fizinio išsigimimo, nepatrauklumo baimė. Ja serga žmonės, neturintys jokio pagrindo bijoti, ypač modelių verslo merginos ir jaunuoliai kultūristai. Jie pasakoja apie kažkokius ypatingus savo trūkumus, net “išsigimimus”, kuriuos gali pastebėti kiti. Bet jei ydytojui nepasako, ką būtent laiko išsigimimu, jis nė už ką neatspės. Dismorfofobija galima susirgti ir nuo depresijos ar didelio nepasitikėjimo savimi.

Yra dar nozofobija (baimė susirgti rimta liga), tanatofobija (mirtis baimė), peniafobija (skurdo baimė), hematofobija (kraujo baimė), nekrofobija (lavonų baimė), ergaziofobija (chirurginių operacijų baimė), farmakofobija (vaistų baimė), hipnofobija (miego baimė), hodofobija (kelionių baimė), siderodromofobija (baimė važiuoti traukiniu), taksofobija (greičio baimė), aerofobija (baimė skristi lėktuvu), hefirofobija (baimė eiti tiltu), hidrofobija (vandens baimė), aksluofobija (tamsos baimė), monofobija (vienatvės baimė), erotofobija (seksualinių santykių baimė), petofobija (visuomenės baimė), antopofobija (minios baikė), sociofobija (naujų pažinčių, socialinių kontaktų ar kalbėjimo prieš auditoriją baimė), katahelfobija (pajuokos baimė), ksenofobija (nepažįstamų žmonių baimė), homofobija (homoseksualų baimė), lalofobija (baimė kalbėti), ksenofobija (tuščių patalpų baimė), mizofobija (užterštumo baimė), zoofobija (gyvūnū baimė), arachnofobija (vorų baimė), ofidiofobija (gyvačių baimė), kinofobija (šunų baimė), tafefobija (baimė būti gyvam palaidotam), sitofobija (valgymo baimė), triskaidekafobija (skaičiaus “13” baimė). Yra ir visiškai unikalių baimių: tai fobofobija ir pantofobija. Fobofobija – baimės baimė, tiksliau, baimės pasikartojimo baimė, o pantofobija – visko baimė, kai viskas gąsdina

Viskas atėjo iš vaikystės

Iš kur atsirado tos visos baimės, kaip nutiko, kad jos mus valdo ir gadina gyvenimą?

Jos atėjo kartu su mumis – su gimimo skausmu. Motinos įsčiose jautėmės saugiai ir patogiai. Manote, kad to nepamenate? Pasąmonėje tie prisiminimai visada su mumis, ir mes stengiamės pasiekti tą komforto būseną. Tarsi maniakai aplinkoje ieškome malonumų, patogumo, žmonių, kurie suteiktų nors kelias minutes jaukaus uždaro saugaus gyvenimo.

O dabar prisiminkite pirmąsias sekundes naujame pasaulyje. Jus negailestingai užgriuvo tuštuma, kur nėra mamos, kur šalta ir baisu, vien šlykštus diskomfortas, absoliuti vienatvė po ledinėmis neono lempomis. Visa tai negailestingai naikina šilumą, kurioje buvote vos prieš keletą sekundžių.

Taip pajutome pirmą baimę. Ir prasidėjo…

Kitas baimių formavimosi etapas susijęs su auklėjimu. Mūsų tėvai atidavė daug jėgų, kad tą auklėjimą pajustume vis didėjantį, generuojantį negatyvią skausmo energiją. Jų ketinimai nebuvo blogi – juk išmokę bijoti automobilių einame tik per perėją ir gerai apsidairome. Tačiau esmė ta, kad tėvų siekimas apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų kartais hipertrofuotas, ir vaikas pradeda bijoti ne tik mašinų. Jis bijo gyventi.

Nepasitikėjimą savimi ir krūvą kompleksų užaugina tėvų mestelėti žodeliai “netikša”, “bukas”, “tinginė”, “storulė”. Susirūpinę riksmai: “Užsidėk kepurę, o tai susirgsi!”, “Neliesk elektros lizdo – užmuš!”, “Neik toli – pasimesi!”, “Nebėgiok – koją susilaužysi!”, “Maivysies – tok ir liksi!”. Kad būtų įtikimiau, savo nurodymus tėvai patvirtina paminėdami piktus policininkus, gydytojus ir visą kraugeriškų giminaičių armiją iki devintos kartos. Tai kaip nebijoti, kai tau vos penkeri metukai ir tau gresia visokios baisybės. Taip vaikas negali būti savarankiškas, virsta bailiu.

Tačiau po kurio laiko daugelis tų baisybių tampa nebeaktualios. Bet ne visada jas ignoruojame. Esmė ta, kad kartą įsitvirtinusios vaiko galvelėje kaip sąlyginis refleksas, tos baimės neskuba iš ten dingti. Jos auga, plečiasi ir vieną dieną staiga paverčia žmogų gyvūnu, pasirengusiu visą dieną pratupėti urvelyje, kad tik nereikėtų surizikuoti ir pagyventi.

Atsikratyti vaikiškų baimių labai sunku, bet galima. Universalaus recepto nėra – nebent labai didelis noras.

Parengė Liepa EGLINSKYTĖ

Views All Time
Views All Time
5614
Views Today
Views Today
1
0 0