…prisimink mane

žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint

o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus

dangų it seną rakandą
garmėn pradanginęs, nudanginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą

2001.VIII.1–2

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.30.