kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį

kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime

visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau

1992.X.19–XII.17

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.50.