mėlyna karvė plaukia per jūrą
keturi platūs ragai
vakaro mėnuo šnekina Jurgį
ką, pavargai

neturi smako? Jūrmotė gieda
kaip bitė dūzgia ramia širdim
mėlyna karvė duos pieno viedrą
varškę pavargęs, medų kabink

židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

2000.VIII.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.18.