girdėjau tik žemą ir aukštą garsus
tik širdį plevenančią, cypiantį nervą
buvau uždarytas į menamą narvą
šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs

prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių
virtuvinis peilis tą šilką prapjaus
dar šiltą plevenančią ašarom plaus
kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių

virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės

aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį

1999.VIII.31

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.23.