Juodam lange į tavo pusę
pro pinijas geltonas lempos gaubtas
kerojas ir nevysta, ir nevyksta
daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę,

mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais
nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės,
lig ryto išstovėtos, pasiilgtos
nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje

kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange,
mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja,
keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom
geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.24.