giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa

mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus

laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia

baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos

1992.XII.24–1996.IV.2

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.69.