beveidžių miestas vidury mėnulio jūros
keliauja salos, niekieno vaikai
actekai gyvatėdžiai atėjūnus
tai žaidžia be žemyninės kultūros
ilgai gyvena, miršta neilgai

bet aš kalbu apie žmogaus troškimą
išplaukti ir nesitikėti kito kranto
jam nendrių plaustas salą išaugina
jį saugo, rengia, jį maitina, gina
pavargę medžiai į tą salą skrenda

šilta srovė dangun tą salą neša
palaiminta sėja ant vandenų
grūstis gyvybės, levenhuko lašas
pasaulis didis, o tasai miražas
kurį pilkai išplitusį menu

kaip molį glitų, žvyrą akyse
kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą
norėjau būti vėjas salose
sėjėjo nepaliaujama dvasia
keliauja salos (mano jau apvirto)