XIII.

Aš vergas, laiminantis savają vergiją.
Žvelgiu aš į tave, pamiršęs sumišimą,
Mąstau apie tave – pavydas nekankina,
Geidžiu tavęs, bet žaizdos širdyje užgyja.

Laikiau palaima lengvabūdišką draugiją,
Jauna vaizduotė kai kada mane klaidino,
Pavydo žodžiai žeidė, žavesys svaigino,
Tai buvo laimė, nors ir ašaromis lijo.

Net ir tada, kai angelą mylėjau brangų,
Koks nerimas, koks skausmas man kamavo širdį.
Tas liūdesys dėl jos mane ir šiandien lanko.

Bet su tavim, brangioji, skausmas liaujas virti.
Už tokią mylimąją aš dėkoju dangui,
Ir mylimai, kurios dėka galiu jį girti.