XVII.

Meiliausia tarti labas vakaras, brangioji;
Juk nei tada, kai nakčiai durys uždarytos
Mus atskiria, nei kai vėsus išaušta rytas,
Mielesnio sveikinimo nepadovanoji,

Kaip tą akimirką, kai prieblanda svaigioji
Padrąsina jausmus – drovumas išsklaidytas,
Sužibusiomis akimis, staiga pakitus,
Atodūsiais ir žvilgsniais tu mane vilioji.

Diena visiems, kuriuos šventi saitai susiejo,
Telaimina kasdienius rūpesčius prasmingus.
Naktis globoja mylinčias poras laimingas,

Nes joms ji malonumų taurę pažadėjo.
O tiems, kas savo meilę slėpti privalėjo,
Lai vakaras pridengs žvilgsnius jų iškalbingus.