XVIII. SKIRIAMA D. D.

Vos porą žodžių jai ištarti tepavyko.
Ir štai skambutis, rūmininkas pasirodo,
Už jo ir svečias, kalbos – kaip jos nusibodo!
Išlydi vieną, kitas jau prie vartų tyko.

Kokia jėga mane apgins nuo šių plėšikų –
Spygliuotos vielos, vilkduobės po visą sodą?
Jei nepadės ir tai, nuo šito maro juodo
Pabėgčiau nors į pragarą – o kas beliko?

Nelemtas idijote! Aš, praradęs viltį,
Kenčiu kaip kalinys, kur budelio telaukia,
O tu apie ta balių negali nutilti.

Jau ieškai skrybėlės. Tave, atrodo, traukia
Jau nešdintis Ir duoti mums ramybę jaukią.
Dievai! Vėl sėda jis ir nė nemano kilti!