XVI.

Labanakt! Šįvakar jau mudviem metas skirtis.
Lai miego angelas paliečia kaktą jauną,
Tegul nuo ašarų tau akys atsigauna;
Lai miegas atgaivina mūsų karštas širdis.

Tegul per sapną mūsų pokalbiai tau girdis,
Ir žodžiai tylūs švelniai širdį teužgauna.
Lai mano veidas išsklaidys sapnų kariauną
Ir tavo sielą meilės nektaru pagirdys.

Pažvelk dar kartą į mane, jau paskutinį.
Labanakt tau tariu. – Pakviesi dar tarnaitę?
Labos nakties! Ar leisi pabučiuot krūtinę?

Deja, ji užsegta. Mane jau palikai tu.
Labos nakties. Deja! Tu rakini jau spyną.
Tavęs nežadins lūpos manosios įkaitę.