O, pagunda!
Tavo karštas alsavimas
Paliko žaizdas
Ir ištirpdė kelius
Tuos, kuriais atėjau pas tave.
Ir nors laiko sugrįžti dar liko
Tik atgal nebegalima.
Iš kur gi paimt
Stebukladarius laiko vedlius,
Kad padėtų sugrįžti
Į nuodėmės pradžią.
Grįždama susirinkčiau
Išbarstytas rasas,
O išgirdus viliojimą
Tavo į nežinią
Sulaikyčiau ugnim
Pažabotas strėles.
Tiktai kelio nebėr.
Ir aš niekada nesurasiu
Šaltinio besenkančio
Tyro vandens.
Ištirpo laiko ženklai
Nuo tavo karšto alsavimo,
O aš palieku klūpoti
Prie slenksčio vėlyvo rudens.

Eglė Brazdžiūnienė