O liūdesy! Kokie mes artimi.
Lyg būtum motinos vienos vaikai,
Lyg mus sujungtų metai ir vargai.
Lyg jungtų mus rudens lietus apniukęs,
Lyg ežero paviršiuj baltas rūkas
Apgaubtų mus drauge. Juo apsisupę
Supintume išvargusias rankas,
Sujungtume visas mintis liūdnas
Ir eitume per šaltąjį pasaulį,
Kur vyrauja tiek melo ir apgaulės,
Į ten, kur mudu reikalingi būsim.
Nenusimink. Gal dar kartu paūšim.
O liūdesy!
Kokie mes artimi.

Eglė Brazdžiūnienė