Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
merdinti alkanoji
linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta,
šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją,

visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios
prie durų, darbų ir avarijų,
viskas iš rankų jam kris –
Kristus ir Judas į ją,
Kristus ir Judas į ją –
į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą,
niekuo dėtą kūną nuvariusią;
sienos griūna, pro gaisrinės dūmus –
švyst klampus paryčių žiburys

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.23.