matysiu mirtį, mano veido senį
lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
lyg skristų avilį apžergusi raganė
žirniauti su numirusiais ir paukščiais

kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
nunirusi į lygumą, ištvino
žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
regėjau knisant ir girdėjau kriuksint

matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
nes buvo klaikiai mėlynas dangus
poetas slampinėjo atvangus

dar nenutirpusiom rankovėm mojo
jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

1995.III.28–IV.4

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.28.