Savininkai visada išvažiuodavo
prasidėjus liūčių sezonui
visi kaip vienas pamiršdavo
palikt kibirėlį anglių
iš anksto žinodama kūkčiodavau
( gal ir liūtys dėl to )
nuo drėgmės išbrinkdavo
sentimentaliai džiovintos rožės
stingdavau
tada žemė pro pusrūsio langus
visada sliekais kvepėdavo
tada man būdavo taip blogai
iki pat butelio dugno
nuvargus užmigdavau
prisiminus kaip bus –
viskam apdžiūvus
iš naujo
geltono metalo rakteliais
žadančiai skimbsėdami
apnuoginę įtikinančiai
tvinksintį gauruotą kairį spenelį
atvažiuos nauji
laikinieji savininkai.

Agnė Žagrakalytė