JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš

JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris

nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.8-11.