kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos

šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom

į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva

ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis

po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

2000.XI.18–24

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.44-45.