Pėterui Brūveriui

nieko kita nebuvo, nėra ir nebus
kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį
burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo
nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę
patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus

mūsų salos keliauja kartu su mumis
regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės
blausiame danguje švyti hiperborėjų
baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų
pakaruokliai pirmieji žemyną išvys

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. – Vilnius: Vaga, 1998. – P.42.