o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.62.