apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas
mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai
Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu
piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų
1995.IV.6
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.92.