apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas

mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai

Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu

piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų

1995.IV.6

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P.92.