juodos tulžies kariuomenės būrių
ir melancholijos ankštai apstota
giliai įmiega žiedusi vaizduotė
bejėgę šukę rankoj beturiu

o buvo amfora gašlus magnato žiedas
lytėjo pirštai mėlyną glazūrą
trofėjai miršta aukso indai gūra
tik šypsos gipso galvos apžavėtos

sokrato bruto gyvulių figūrų
baltų sparnuotų alebastro liūtų
karščiuojančioj vaizduotėj užsibūta
dabar ji miega raštininkas kuria

prie šono budi jam stropus adjunktas
nužudo tropą ir išjungia jungtį
eilutę nukerta buku kirčiu

tulžys žuvininkėlis springsta kaulais
iš kaulų girios o iš šukės kalnas
atžėlė mirusių kariuomenę girdžiu

1995.IV.12-14

Metai. – 1995. – Nr.11. – P.7
Braziūnas Vladas