Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios,
bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą:
pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna,
nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos,

tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis
po kojomis bėga, tik dūla
kalnynai į žvirgždą, ten lysvės
nesukasi, vagos neišversi – bergždynas,

net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė,
pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta,
kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą
iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.29.