visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas
tegu ir klaidžiausias, vis krenta
dantys ir krenta: prarasi, vis sako
tėvus, iškeliavusius andai

Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino
įsisiautęs žydran chalatan
žengia žalian aikštynan, –
žydra, žydra ir žalia

tik apie tą, kur Aukštaičiuos
stalgų, tarp jungų ir jaučių
kur Žemaičiuos su medsėdžiais
žvalgos, gal jūrą nujaučia

2000.II.20–28

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.17.