„Ar yra čia kas nors?” -sušuko keliauninkas,
Mėnulio šviesoje pabeldęs į duris.
Jo žirgas tyliai ieškojo žolės patvory,
Palenkęs galvą virš pilkos žemės.
Ir paukštis, purptelėjęs iš medžio,
Praslydo virš keliauninko galvos.
Ir jis dar kartą pabeldė į duris.
Ir pakartojo: „Ar yra čia kas nors gyvas?”
Tačiau niekas neatėjo jam atidaryti.
Ir iš medžiais apaugusių langų
Niekas nepasižiūrėjo į jo pilkas akis.
Keliauninkas daugiau nieko nesakė, buvo sutrikęs.
Ir tik vaiduokliški klausytojų sonmai,
Apsigyvenę tuščiame name,
Sustingo tylioje mėnesienoje,
Išgirdę balsą iš žmonių pasaulio;
Jie susispietė ant laiptų,
Vedančių į tuščią salę
Ir įsiklausė į virpantį orą,
Sujudintą žmogaus balso.
Ir jis širdimi pajuto jų atstumiantį šaltį.
Jie net nekrustelėjo, atsakydami į jo kvietimą.
Ir žirgas jo taikiai rupšnojo žolę patvory,
Po mėnuliu ir žvaigždėtu dangum.
Ir keliauninkas į duris pabeldė dar garsiau.
Pakėlęs akis į namo langus, jis tarė:
„Pasakykite, kad aš buvau atėjęs,
Bet man niekas neatsiliepė,
Pasakykite, kad aš savo žodį ištesėjau”.
Niekas iš klausančiųjų neišdavė nė garso,
Nors viskas, ką keliauninkas kalbėjo,
Aidu sklido tylaus namo sutemose.
Paskutiniojo, kuris liko gyvas.
Paskui jie girdėjo, kaip koja palietė balno kilpą,
Geležies į akmenį garsą –
Ir, naktyje ištirpus paskutiniams kanopų garsams,
Vėl viską užklojo bežadė tyla.

W. de la MARE