Panelės ir ponai, jūs skaitėt
Raudoną šio cirko afišą.
Ak, juodos kaip titnagas raidės:
Pajacas… Per sprindį ištįsę,
Ir aiškios, ir sunkios: pajacas…
Ir dar parašyta: šįvakar
Prie žibalo lempų ir žvakių
Šviesos, pats lyg žvakė užgesęs,
Dainuos savo dainą pajacas.

Ak, juk nebe pirmąjį kartą
Aš praveriu puskvailio lūpas,
Ir leisdamas balsą pragertą,
Marguos skarmaluos įsisupęs,
Kaip tikras ir geras pajacas
Dainuoju, verkiu ir triukšmauju.
Ak, mano netikusį kraują
Seniai šitos dainos užgesė,
Ir aš ne žmogus, – tik pajacas.

Pavasariai, vynas, mergaitės, –
Banalios ir nuobodžios temos,
Ir ką gi dabar padainuoti,
Kai stingsta širdis išsisėmus.
Aš menkas šio cirko pajacas,
Aš pats juokingiausias kvailys?

Jūs juokiatės? Ponai, panelės,
Kvatokitės, plokit! Valio!
Daugiau nedainuosiu išbalęs
Šio cirko dėžėj purvinoj.
Taip. Taip, aš tik menkas pajacas,
Gyvenimas – kvailio daina,
Bet man jo vis tiek negana.
Dainuodamas dainą nešuos
Be jokios, be jokios šviesos.

1944.V.23

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.