Mes ėjome per platų mūšio lauką.
Nykus jisai dunksojo po kovos.
Tik šen ir ten vis draikėsi, dejavo, klykė, šaukė
Be jokios paliovos.
Be veido ir be rankų, ir be kojų,
Ir peršautom galvom…

Mes meldėmės, bet sielos buvo tuščios,
Ir Dievas nesuprato mūs maldos.
Dainavome, bet ir daina skambėjo rūsčiai.
Tik iš erdvės juodos
Girdėjom vieną baisiai graudų šauksmą:
Žmogau, paduok vandens!

Žmogau, paduok vandens! – lyg žaibas krito
Iš dangaus ir pervėrė visus:
Vandens, vandens, vandens… Ir niaukėsi, ir švito
Apyaušrio dangus.
Pasilenkėm. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.

Mes davėme jam gerti. Visą dieną
Jis šaudė mūsų žengiančius draugus.
Ir šitos jaunos, puikios rankos gniaužė plieną
Gal ir prieš mus pačius…
Nekeikėm jo. Prie smilkstančių griuvėsių
Gulėjo sunkiai sužeistas žmogus.

Jonynas, Antanas. Rugsėjo pilnatis: Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.