Kai prikišo kažkas, kad naudoju senovinį stilių,
Nepaklausė manęs, ką manau apie žodžių madas.
Ar vertėjo sakyt, kad kaip auksą aš vertinu tylą,
Ne pro plyšį žvalgaus, kur, su kuo ir ką nuveikė kas?
Aš bodžiuosi keiksmais, kurie iškelia dvasinį purvą,
Ir raštu be ženklų, nes prasmė jo kaip miškas klaidi.
Man ne forma svarbi, nes nuo formų širdis nesuspurda,
Jei užtenka gelmės, pasinerti bandau turiny,
Bet už viską svarbiau užsiglaudžiantis žodžiuos tikrumas,
Priežastis, vardan ko žodžiai gimė ir veržės srautu.
Į ketureilius dėt juos tik įprotis, tik malonumas,
Nors aš šiaip nepaklustų taisyklėms madų.
Formas drąsiai keičiau – matavausi sonetų vainiką,
Stvėriau haiku krislus, net ir prozoje plaukiot bandžiau,
Bet iš viso meniu tik ketureilio skonis man tiko.
Aš pati jau sena, ir savęs štai tokios nebijau.
Ką gi veiktumei tu, jei gyvenimas gerklę užspaustų,
Jei buitis ant pečių krautų rūpesčių, darbo, vargų,
Jeigu būtį priimt tau vienatvėje tektų kaip bausmę?
Pasakyk, ar tada forma, stilius tau būtų svarbu?
—
Baltasparnė viltis lyg purvu neaplimpanti nimfa
Gieda liūne juodam stebuklingas gyvybės giesmes,
Nesižvalgo aplink, ar visiems, kas ją girdi, įtinka.
Ta nuogalė šauni, nes ji gelbsti ne tiktai mane.
Jeigu laiko turi, imk spalvingus jai apdarus siūti,
Tik ar jos prigimtis nuo duotos aprangos pasikeis?
Stebuklingos giesmės gal neverta trukdyt nė trupučio –
Kaip gebėsi išgirst, tokiu stiliumi ji ir ateis.